jau pasikeitė visi metų laikai ir vėl vasara. ir jau dabartiniai dvyliktokai švęs išleistuves. ir iš dalies man pavydu. nes prisiminus save prisimenu ir visus gražius jausmus, kuriuos išgyvenau. iš tiesų maniau, kad bus labai sunku viskam pasibaigus, kad bus sunku žengti naują žingsnį tolyn.. iš dalies taip ir buvo, buvo tikrai labai sunkių akimirkų, bet dabar.. dabar jaučiuosi taip tarsi viskas ir turėjo taip susiklostyti. supratau, kad puikiausiai galiu gyventi be žmonių, be kurių maniau gyventi bus labai sunku. Ir gyvenu. Bet yra… yra žmonių, dėl  kurių man labai gaila. Suprantu…. Labai gerai suprantu, kad vieniem yra per sunku grįžti atgal, kitiem per sunku derinti savo naują gyvenima su senu, juo labiau jeigu esi kitur ir kuriesi gyvenimą iš naujo. Bet juk mes visi kuriamės, nesvarbu, kad liekam namie ir ne tiek daug dalykų pasikeičia.  Bet tikriausiai, net ne čia yra esmė. Kartais ir kai kuriems yra tiesiog PER SUNKU. Suprantu, suprantu, suprantu… bet ne. Nesuprantu. Nes aš noriu atsisėsti ir pasikalbėti, nes man vis dar įdomu man rūpi…. Ir dabar mintyse perbėgu per visus metus ir stovėdama šiandienoje matau kiek daug dalykų pasikeitė, bet tuo pačiu matau kiek daug ir liko taip pat. atrodo jau tiek laiko prabėgo, bet kartais labai passilgstu to jausmo, kai žinai, kad kažkam rūpi ir jausmo, kai nueini miegoti su didžiausia šypsena veide ir dideliu ramumu širdyje ir atsikeli su dar didesne šypsena ir dar laimingesnis. Ir dar dabar negaliu pamiršti ir nustoti galvoti, kad ir kaip reikėtų negaliu nustot galvoti ir tikėtis, kad galbūt viskas dar gali būti taip gražu ir tikra. labai tikra. Žinou, esu svajotoja, bet man patinka, man to reikia. Reikia kaip oro, kaip vandens, kaip vasarą smėlio tarp pirštų, kaip juoko, kaip mylimiausiųjų buvimo šalia, kalbų, jų nusišnekėjimų ir juoko, kaip vėsių vasaros naktų ir žvaigžių danguje. Aš noriu pasidalinti viskuo, noriu viskuo šituo pasidalinti su tavim, berniuk su banglente. Su tavim