vis dar labai svarstau ar tam, kad  galėčiau nugyventi kiekvieną dieną su džiaugsmu, turėčiau išsakyti savo jausmus ir visa tai, kas sukasi mano galvoje ar vis dėl to vertėtų pasilaikyti tam tikrus skauduliukus ir mintis sau.  

Ar iš tiesų jausčiausi lengviau, jei leisčiau kitiems žinoti, tai, ką galvoju ar nuo to tik prisidėtų galvojimo dar daugiau? nes kiltų begalė klausimų kodėl jie reaguoja su džiaugsmu, su abejingumu ar iš viso nieko tai nereiškia. 

Ar iš tiesų labai daug galvočiau, jeigu nesidalinčiau savimi su visai ir visada, ar iš tiesų galvočiau, kad per mažai atiduodu ir labai daug tikiuosi gauti? O gal geriau yra pasilaikyti sau, neapkrauti kitų savais galvos skausmais ir mintimis.

Ech, esu dabar tarp žemės ir dangaus. kaip visada tas pats pasimetimas, neapsisprendimas, nežinojimas, kaip tvarkyti šiukšlytes viduje. 

ir atrodo, kad jūra ir vėjas , išpūtė visas mintis ir sudėliojo viską į vietas per tas keturias dienas. bet pasirodo, kad grįžus vėl viskas sugrįžo atgal. Tik vienas dalykas pasiliko. 

Supratau, kad dabar nenoriu. Dar ne dabar, dar ne laikas. Ir galbūt tinkamas laikas niekada neateis.