jau seniai nesijaučiau tokia pasimetusi.... jausmas tarsi iškilčiau į vandens paviršių ir nieko aplink save nematyčiau tik vandenį, didelį žydrą vandenyną aplink, ir nežinočiau į kurią pusę plaukti, kad pasiekčiau sausumą.

Grįžau vakar namo po kelių dienų praleistų Guobste ir galiu tik pasakyti, kad šį kartą buvimas ten man jokių atsakymų neatnešė... Tik sukėlė dar daugiau sumaišties. Atsigulus turėjau/norėjau labai greitai užmigti, nes visgi Vėlykos ir ketlis vos po keturių valandų, o ir taip miego trūko, bet akių sumerkti negalėjau. Gulėjau įsmeigusi žvilgsinį į tamsias lubas ir viskas. Atrodė, kad amžinybę aš taip guliu. Įvairiausios mintys viena po kitos plaukė pro mane. šimtai klausimų ir nei vieno atsakymo. Kodėl dabar? Kodėl šitas jausmas būtent dabar??? Juk atrodo, šitoj istorijoj jau buvau susidėliojus visus taškus ant i. bet kažkokia nesuprantama jėga traukia mane atgal ir verčia pamėginti iš naujo....