jueves, 24 de noviembre de 2011

dabar mano galvoje sukasi begalė dainų ir niekaip nesugebu išsirinkit vienos, kurios mielai klausyčiausi visą vakarą. O reikia tokios, kurią išgirdus neturėčiau jokių prisiminimų arba nekiltų jokių asociacijų. Keista, keista, kaip daina gali sukelti tokį šurmulį viduje. O pasirodo gali. Ir dar kaip, atrodo, kad užgrojus net pirmamm muzikos akordui atgimsta visi prisiminimai, kiekviena akimirka ateinanti iš praeities atrodo tokia begalo tikrai. Ši savaitė tikriausiai buvo viena keisčiausių pastaraisiais metais ir tikrai ne vien dėl šimto įvairiausių jausmų susipynusių mano viduje, bet dėl to, kad išgirdau kone visas dainas, kurių klausiausi paskutinius penkis savo gyvenimo metus. Visas mano gyvenima atrodo vėl sugrįžo. Ir nesvarbu ar aš sėdėdavau namie įsijungus radiją ar laukdavau draugų kavinėj ar eidavau parduvėje, visur išgirsdaau širdžiai mielą muziką ir vėl galėjau jausti praėjusias nuotykių pilnas vasaras, spalvotus rudenius, šaltas žiemas, kai kartais ir nebūdavo taip šalta ir kvepiančius pavasarius.
O va prieš dvi dienas atradau nuostabų savo naktinį miestą. Toji vieta, kuri mane sužavėjo galbūt nevisai buvo mano miesto dalis, bet nesvarbu, labai netoli. Įspūdinga, kai keturiasdešimt žmonių naktį su prožektoriais bėga į kalną, kalbasi slaptomis savo kalbomir ir ieško užuominų. Užuominą skubėjau surasti ir aš. Taip skubėjau, kad net nenorėjau eiti taku, kaip kiti normalūs mano komandos nariai, o bėgau į kalno viršų jo super stačiu šlaitu. O nuo kalno atsivėrė nuostabus vaizdas, kurias mane privertė keliom akimirkom sustoti ir dingti nuo to šurmulio. Tas kelias akimirkas aš girdėjau ir mačiau viską, kas dedasi šalimais, bet nesijaučiau to dalimi, tik mačiau juodą naktį ir miestą apšviestą žibintais. Taip stovėjau kelias minutes ir galvojau, su kuo galima būtų atvažiuoti kitą naktį ( ilgai laukti nereikėjo, nes mano mintyse buvo vienintėlis vardas ), ir tada kažkas pašvietė man į veidą ir atsibudau. Vėl ėmiau ieškoti. Bet už mane jau rado atsakymą G. Visi vėl nuskubėjom į savo mašiniuką ir patraukėm toliau. Galiu pasakyti, kad visiškai negaila laiko, kurį paaukojam tam vakaruinors grįžau namo gal tik antrą ir turėjau jau po keturių valandų keltis į uni. Ėjau nėišsimiegojus, bet labai laiminga.
IR PAGALIAU !!!!! ŽINAU KOKIĄ DAINĄ NORIU IŠGIRSTI http://vimeo.com/31439919 mūsų kelio dainą !!!!!

No hay comentarios.:

Publicar un comentario