o kaip aš norėčiau viską išmesti. iš galvos, spintų, gyvenimo. kaip norėčiau atsikratyti pusės savo daiktų, daugiau nei pusės rūbų, perdažyti kambarį kita spalva, pakabinti naujas užuolaidas, iškabinti sienas paveikslais, geriausių gyvenimo momentų nuotraukomis, ant palangės pastatyti žvakę, kad ji visad degtų ir iškepti patį skaniausią pyragą, kad galėčiau naujus ateivius pavaišinti. bet vos tik įkišu nosį į savo spintas ir stalčius taip sunku pasidaro atsikratyti kažko, taip begalo sunku išmesti atsiminimus ir širdžiai mielus daikčiukus, kurie galbūt nieko tiek daug nereiškia tik primena tiek begalo daug akimirkų. ir žmonių.

praėjo valanda, kai pradėjau rašyt. visą valandą prakalbėju skaipu su užjuryje sėdinčia gražuole ir pagalvojau, kad galbūt nu nėra viskas taip blogai kaip atrodo. kad visi tie maži daikčiukai kažkada atnešė begalo daug laimės ir galbūt, kai man bus dar blogiau nei yra šiandien jie atneš tokią pačią laimę kaip ir anksčiau. Viskas labai, labai priklauso nuo tavo požiūrio. ne kartą jau sakiau, bet dar kartą pasikartosiu, kad we see things as we are not as they are. ir jau ne vieną kartą per šituos porą mėnesių spėjau tuo įsitikinti ir galiausiai ko man čia lieti ašaras, kad yra taip kaip yra. taip, kartais iš tikrųjų pasidaro kur kas lengviau atsisėsti ir žiūrėti kaip skausmas, pyktis ir visos kitos emocijos nuteko upeliais, bet geriau, kad tokių akimirkų būtų kuo mažiau. kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis. reikia išmokti kalbėtis.
na, o jei  rytoj tikrai bus pasaulio pabaiga, tai tikriausiai taip ir liks labai daug minčių neišsakytų, nes visoms joms jau nebėra laiko, o kai kurioms jau ir noro.