keista. keista, kad kartais į tavo pasaulį įsiveržia žmogus, kuris ilgai nebegali iš ten išeiti. tas žmogus sudrebina tavo pasaulį taip, kad tampa vieninteliu dalyku apie kurį tu gali galvoti ir viskas... viskas, ką bedarytum atrodo primena jį.  prasideda nesibaigiančios asociacijos. kelio ženklai, muzika, dainų žodžiai, piešiniai and elektros skydinių, užrašai ant miesto sienų. ir atrodo tas šešėlis tave persekioja ir niekada nesiliaus. ir tas karštis, kai pamatai žmogų stovintį prieš tave, kuris kaip iš akies luptas tavo persekiotojas, ir tūkstančiai minčių, kurios užpuola, bet atrodo bėga taip greitai, kad net nespėji jų visų sugaudyti... ir palengvėjimas, kai jis atsisuka ir pamatai, kad tai buvo tik jo doubleganger.  o jo NET eisena panaši.  ir kai mintyse kiekvieną naktį prieš užmiegant mintyse perskaitai visus jūsų pokalbius ir susirašinėjimus, pergalvoji visus pažadus ir mintyse tyliai sau kartoji, kad ryte išsiaiškinsi viską ir padėsi tašką, bet atėjus rytui neberandi jėgų bijai, kad ir kaip save įtikinėji, kad gyveni tik vieną kartą, turi viską daryti taip, kad nesigailėtum poto. kad nesigailėtum, kad nepadarei arba gailėtumeisi, kad padarei kažką kvailo, o vėliau su šypsena prisimintum... kad ir kaip mintyse sau kartotum žodžius LIVE LIFE TO THE FULLEST... niekas nesikeičia. o gal per mažai nori, kad pasikeistų??? nes dabar tik tu esi vienintelis zmogus, kuris gali kažką daryti, jeigu tik turi noro.

Aš turiu.