and they say that we always have a choise.

ir aš tuo tikiu. ir žinau, ką man reikia daryti, bet kodėl taip sunku surasti tinkamų žodžių viskam išsakyti?
vakar turbūt buvo sunkiausia diena šiais metais, jausmas toks lyg užrištų akis ir  vestų labai ilgu taku, o vėliau paleistų ir neparodytų kelio atgal. nes grįžti jau nebėra kur. viskas. iš to, ką turėjom dabar tiesim naują taką ir galbūt kadanors vėl daugelio takai susikirs, o kol kas aš žinau, kad turėčiau nebeieškoti kelio atgal. nors vis dar atsisuku atgal, nes aš kitaip negaliu. this is me...

ir nebežinau ar reiktų leisti vėjui išnešioti paskutinius pusantro mėnesio kartu su rudeniniais lapais ar vis dėlto tai yra mano pasirinkimas ar jau nebemano.....