hmmmmmmmmmmmmm, dar vienas savaitgalis ir dar vienas atotrūkis nuo realybės. Buvo gerai, buvo laibai gerai. Aišku, buvo begalo baisu ir ta baimė dar niekur nedingo, bet pamačius, kad bent pusę visų sutiktų yra labai nuostabūs žmonės man ramiau pasidarė.

Ir tas dangaus tobulumas.... neįmanoma.... Sėdėjom dviese su savo kompanjone ir grožėjomės juo, abidvi svaigdamos apie nieką, kuris galėtų būti čia ir dabar, kurį būt įmanoma suprasti ir palaikyti už rankos. ech. tokios dvi svajotojos... bet kartais kai kurie dalykai atrodo tiesiog neįmanomi. arba sunkiai pasiekiami.

sakysi, kad nėra nieko nepasiekiamo?? galbūt tiesa, bet aš vis dar ieškau būdo, kaip nenuleisti rankų.