Prabėgo savaitė, aš nė nepastebėjau. O atrodo tarsi viskas būtų buvę šiandien. Suknelė, taip ir kaba pakabinta, auskarai dėžutėj tarsi nė karto nesegėti, megztinis numestas ant fotelio ir kuprinė sukrauta kelionei. Atrodo, kad tik šiandien parėjau 7 valandą ryte namo, pasitikus saulę su  vienais mylimiausių, visa laiminga ir išsišiepus iki ausų. Atsigulus, viską vėl pergyvenau iš naujo.  Šventė buvo nuostabi, visa ceremonija ir pabaiga.  Nė nemaniau, kad gali būti taip gražu. Tikrai. Ir tikrai negalvojau, kad išeisiu iš mokyklos su šypsena.  Atsisveikinus su paskutiniu žmogum šypsena nedingo. Gal dėl to, kad ir atsisveikinimas buvo kitoks. Be žodžių, bet su jausmu, kad mes dar pasimatysim. Ir tikrai tikiuosi, kad mes dar pasimatysim.  Dienomis prieš, mintyse buvau viską susiplanavus, sukūrus tūkstančius situacijų kaip viskas gali būti. Bet nė vienas iš mano galvoje sukurtų scenarijų neišsipildė. Na galbūt, tas vienas, kuris nebuvo baigtas, nes aš per daug buvau susitelkus ties kitomis smulkmenomis, kurios tuo metu atrodė begalo svarbios. O dabar jau nebetiek. Galbūt mano šypsena einant namo saulės spinduliais, besiskverbiančiais per medžių lapus, apšviestu taku reiškia, kad galbūt metas palikti viską kaip yra ir nebežiūrėti  atgal?  Galbūt, bet kaskart kai sau tai pasakau mintyse man suskamba "what if? what if?" . Būdama toli nuo šurmulio ir žmonių perskaičiau labai gerą mintį "nėra nei vakar, nei rytoj, yra tik šiandien" . Todėl nežinau. Tikrai nežinau, kaip gyvensiu toliau. Tiesiog leisiu gyvenimui tekėti kaip upelio vandeniui pro mano pirštus ir atgaivinti mno kūna, įkvėpti mane kažką naujam, kažkam kitokiam, kažkam ko dar aš nesu padarius... Viską prisiminus nusišypsau ir dabar, ir dabar rašant šypsena iki ausų. Noriu tik vieno - sugebėti išsaugoti artimiausius žmones šalia.