Nuo paskutinio skambučio praėjo jau savaitė ir viskas atrodo taip aprimo, nebėra taip liūdna, kad baigėsi 12 metų mokyklos nors, kita vertus, labai keista keista, kad daugiau nebeteks per pertraukas sėdėti ant palangės ir  matyti man mielų žmonių veidų, girdėti nuolatinio juoko ir  vaikiškų nesamonių, kurios nesibaigė, net ir šiemet, paskutiniais metais, kai visi, atrodo, turėtų būt išaugę ir rimti. Labai keista, bus nebesikelti kiekvieną dieną 6 ryto, nebesiplauti galvos, neskubėti į autobusą ir nebijoti pavėluoti į matematiką, nebeeiti valgyti į valgyklą, nebebus kam pripilti į sriubą kompoto arba cukraus ant mėsos, niekas nebevaikščios su kaukėm. Niekas nebesimokys susėdę ir nedrebės prieš matematiką ar fiziką.

 

Nebebus penktokų stovyklų, per kurias vadovams nurauna stogą, nebebus naktinių repeticijų, kai sužinai, kad Živilė negali atvažiuoti pagroti, ir temokėdamas kelis akordus bandai sukurti giesmę iš naujo. Vietoj tavęs stovykloj gimtadienius švęs kiti, valgys pyragus naktį ir gramdys vašką nuo kilimo, per šeštokų stovyklą kurs laužus ir prasidėjus audrai subėgę žiūrės filmukus kaip mergaitė virsta lėle ( "Caroline"). Tada netyčia atras trečią aukštą ir visą vakarą prasėdęs ten, skaičiuos žaibus, atras naujas fotoaparato galimybes. O vaikams kitą rytą išvažiavus suguls ir seks pasakas. Jau nebe tu suvalgysi vargšės balerinos bananus, kuriuos jai atvežė tėtis ir nebe tau teks važiuoti į senuosius trakus jų pirkti.



Gera prisiminus visas nesamones Guobste, visus naktinių žygių planavimus, ir jiems nepavykus dieninį siautėjimą, kai net vaikai klausė :

- Ar vadovai, apsivartoję??

Jau tikriausiai negreit teks pagulėti koplyčioje ir pusę nakties žiūrėti į duris sakant " jau einam miegot", nuėjus prie durų vėl sėdėt pusvalandį ant bulvių, girdėti keistus balsus, vėl grįžti atgal ir juoktis tol, kol paskaus pilvas. Užsimanyti valgyti, eiti į virtuvę ir staiga bėgti atgal, nes " Smyyygolas ATBEGA" . Grįžti atgal, juoktis vėl, prisiminti baidrarių žygius ir juoktis vėl iš to, kad perplaukei visą ežerą tik ne į ta pusę. Išmokti grybų kalbą ir miegoti palapinėje šešiese, atsikėlus ryte rasti gyvunukų apvalgytas barankas ir prisirinkus žemuogių plaukti namo. Sustoti pailsėti ir pamesti batą, kurį žinoma reikia susižvejoti. Ir tai tokiems galvočiams žinoma ne problema.

Nebebus rekolekcijų ir 17 valandų darbo dienos, kad tik draugai būtų laimingi.

Su kuo dabar reikės prasivalyti čakras??

Vžiuoti kebabų, ką dabar reikės sekioti iki stotelės ir apsimesti, kad netyčia susitikom?

Su kuo visą dieną pjautistysi daržoves, pieši  piešinukus ir stabėsi, kaip mintys nebesiriša vakarop? Suvalgys visus sausainius, kurie pasirodo buvo pasikaičiuoti vaikams, kur estafetes, privers jose dalyvauti vaikus, stovyklaus žiemą, sulaužys supynes??



  

Stovyklauti, neišsimiegoti, maudytis naktį ežere, arba tiesiog laistytis dušu, išvalyti grindis svetimu rankšluosčiu, sukurti tobulą moters paveikslą, išsidažyti lūpas ir sveikinti sugimtadieniu, muštis pagalvė, perdeginti aparatūra, suptis karuselėm, buti ten paliktom, plaukioti vandens dviračiais, kalbėtis ant valties, maudytis sniege, bijoti žaibų kartu, žaisti futbolą, išmokti žaisti tinklinį, žaisti vampyrus ir mokslininkus, pyktis, palaikyti savo klasę, vykti į išvykas, sulaukti naktinių skambučių, susipažinti su naujais žmonėmis,susidraugauti, paišyti angeliukus, kurti įvairius planus, kurie nevisada išdega, :@@@********~~~~~~~~~~~, sėdėti penktadieniais biologijoje,turėti geriausius šypsenas ir pokšstus šalia, juokauti ir nebijoti, kad liksi nesuprastas buvo beeeegalo, neapsakomai nuostabu!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! 

Bet laikas bėga ir ir viskas keičiasi.

Atrodo dar taip neseniai mes buvom tokie mažiukai ir mažiukės, sėdėjom rugsėjo pirmą bažnyčios ir nešnekėjom, bijomo vieni kitų. Tada nuvažiavę į pirmają stovyklą susidraugavom po truputi ir dabar nebegalim vieni kitų paleisti.

 

Kartu juokėmės, linksminonės, žaidėm, mušėmės, pykom, taikėmės..... Kartu darėm viską, UŽAUGOM. Ir iš tokių mažų mielų žmogukių tapom dideli, na ir gal dar mielesni?

Na ir pagaliau atėjo VASARA .Pagaliau atėjo  tas  taip visus metus lauktas laikas, kai galiu po kiekvieno egzamino ištuštinti stalčius ir visus senus lapus ir sąsiuvinius išmesti, pasilikti labai nedaug ir trims mėnesiams pamiršti mokslus. O Rudenį pradėti naują etapą. Laukiu, nes tūrėtų būti įdomu. Pasiilgsiu mokyklos saulės, žolytės lauke, nusėdėtos palangės, nurautų pamokų, savo lietuvių kalbos suolo, suolo draugų, net ir tų atsisukimų pasiilgsiu, kurie buvo taip pabodę, pertraukų, juokų palangės, žmonių ir šypsenų.

Žinau, kad pasiilgsiu mokyklos, kad pasiilgsiu visko, ką šiandien išsakiau ir dar tūkstančių kitų dalykėlių, kuriuos pamiršau paminėti,  ir dėkoju jai, kad pavertė mane tuo, kas esu šiandien.  Be VJG aš tikriausiai dabar nebūčiau tokia, nes mokykla ir visos šypsenos, žmonės joje mane užaugino, užaugino ir dabar paleidžia į gyvenimą.

IKI MOKYKLA, LABAS VASARA, KĄ MAN ATNEŠEI ŠIEMET??!!