kartais besėdint ir bežiūrint į plaukiančius debesis gyvenimas tiesiog praplaukia pro akis ir supranti, kad galbūt visa, ką darei, nebuvo TAI, nepavertė tavęs laimingesniu ar geresniu žmogumi, nebuvo teisinga, nors tą akimirką viskas atrodė taip tinkamai. nors ir atrodė, kad tas naktis galėtum gyventi amžinai. būti kartu, sėdėti ir žiūrėti, net nesvarbu ar jūs kartu, bet tiesiog būti. ...Pasižadi rytoj nusispjauti į viską ir būti savimi, lipdyti spalvotą pasaulį iš naujo. Užsimerki, ir sukryžiavęs prištus ilgai sėdi kartodamas, kad tau pavyks. bet tada greit supranti, kad čia jau nesuskaičiuojamas kartas, kai pasižadėjai ir  "nieko nebus". Nori patikėti, kad esi stiprus, bet, kai matai kaip stikliniai rutuliukai byra nieko nebegali padaryti. Nors ir pats manai, kad esi pakankamai stiprus įveikti visas kliūtis, surinkti vėl juos, sudėti atgal į kišenę ir užsegti, kad neiškristų.. Bet atrodo atsiranda jėga, kuri neleidžia pajudėti, pasilenkti ir pradėti rinkti. kartais tiesiog neužtenka jėgų ir nori, kad kas nors surinktų už tave, sutvarkytų gyvenimą ir nuvestų į saugią vietą, paliktų ten. neprašytum pasilinkti, bet atsisėstų šalia ir sėdėtų, nes tai padeda. galėtumėt kartu klausytis tylos ir būtų jauku. galėtum prisipažinti, kad tau to labai labai trūko ir viskas paaiškėtu.
naive, you are so naive, naive, naive, naive

galbūt tikrai jeigu tikrai jauti, stojiesi ir pasakai? bet kodėl kartais tai atrodo taip neįmanoma?