Šiandien tikriausiai ta diena, kai galiausiai pradedi dėlioti  taškus ant i. Įskaitos baigėsi. Prasideda atostogos, kurias bus labai sunku suderinti su mokslais, nors paskutiniu metu šitai man visia gerai sekasi. Aš nežinau ar aš čia esu vie tokia, bet man atrodo, kad žiūrėdama net paprasčiausius filmus, kurie skirti lengvam vakarui , išgirstu kažką, kas priverčia mane susimąstyti. Tikriausiai, kad ne, bet.... Kone kiekviena ištarta frazė man primena mano gyvenimą.
Sunku rašyti, net nežinau kodėl... jau senokai nieko nerašiau ir jaučiu, kad jau visos emocijos veržiasi laukan, bet atrodo kažkoks kamštis taip trukdo prasiveršti, o galėtų. Jau geriau viską pabaigti dabar nei po mėnesio, kuomet neturėsiu nė minutės laisvos, ir nė vienos minties negalėsiu skirti nei sau nei tam kažkam kitam.  Laiko man reikės labai. Matau kaip greitai byra smiltys smėlio laikrodyje, o jis yra per sunkus, kad galėčiau jį apversti aukštyn kojom, bent jau paguldyti ant šono, kad akimirką galėčiau sustoti ir viską susitvarkyti. Įsileisčiau šį bei tą įdomesnio į savo gyvenimą ir smėlis vėl galėtų byrėti, bet tikriausiai jeigu jis sustotų byrėti tas kažkas taip ir nepasirodytų. Saulė nepakiltų ryte ir naujos žvaigžės negimtų danguje.

Galiausiai imu suprasti, kad jei kažkas nori būti tavo gyvenimo dalimi jis visada dės pastangas, kad pakliūtų ten. Neverta stengtis ir saugoti savo širdyje vietą tiems, kurie neįdeda jokių pastangų, kad ten pasiliktų.