šiandien ėjau namo ir jau visai netoli namų, kai jau mačiau pravertus langus ir mojuojanį brolį, pamačiau mažą mažą mergaitę. Ji stovėjo prie ką tik žalius lapus pradėjusio rodyti krūmo. Ji stovėjo ir verkė. nežinau kodėl, bet aš sustojau akimirką ir negalėjau žengti nė žingsnio. Verkė ji, o man atrodė, kad ašaros rieda man. Bet ji greitai nusišluostė ašaras ir pradėjo eiti. Eidama ji šnekėjo su savimi ir sakė, kad nieko tokio, visko pasitaiko, o dabar jai reikia eiti toliau, nes saulė šviečia ir todėl ji turi eiti pasidžiaugti supynėmis, nes kitaip negalėsianti užmigti....